Oganes Arakėlian: „Gyvenk kaip nori, bet netrukdyk kitiems“

Oganes Arakėlian – Ukrainoje (Charkovo mieste) gimęs lietuvis, nuo trejų metukų gyvenantis Alytuje. Šis žmogus yra gerbiamas ir mylimas alytiškių už tai, ką daro – telkia neformalią bendruomenę savo bare „Fenix“ ir moka priimti bet kokį žmogų. 35-metis vyras (nors jam artimieji sako, kad jis strigęs ties 16), vadovaujasi tokia mintimi: „Gyvenk kaip nori, bet netrukdyk kitiems“.

Facebook paskyroje save apibūdini taip: „Piemuo, siekiantis asmeninės legendos“. O kas yra tavo legenda?

Tikslų bei norų gyvenime turiu daug. Vienus įgyvendinu, kitus ne. Pamatęs krentančią žvaigždę, noriu, kad artimieji būtų sveiki. Asmeninė legenda, pagrindinis tikslas, svajonė – pažinti absoliučią laisvę. Gūglėj paieškojus turėtų būti daug filosofinių veikalų apie ją. 😀

Šiais metais Alytaus metų apdovanojimuose buvai nominuotas „Už visuomeninę veiklą“. Trūko vos kelių balsų iki pirmosios vietos. Į nominacijas kandidatus siūlė alytiškiai. Ką tau reiškia toks miesto gyventojų įvertinimas?

Jokių apdovanojimų nesiekiu ir ateityje kažin ar sieksiu. Taip, kaip ir kiekvienam žmogui, man malonu būti įvertintam, viduje be galo džiaugiausi, kad nominavo. Gal net kartais ir per kraštus emocijos buvo išsiveržę, bet bet koks vertinimas, apdovanojimas įpareigoja, o aš siekiu atsikratyti įsipareigojimų. Taigi nominuotam būti buvo smagu (ale rinktis ką apsirengti :D), bet laimėti netroškau, net to bijojau, nežinojau kaip būti po to. Nepamenu, kad ką būčiau laimėjęs, apdovanotas ir panašiai, o aš labai bijau visų pirmų kartų.

Tavo mama lietuvė, o tėvas – armėnas. Kur susitiko jų širdys? Alytuje ar Armėnijos mieste?

Manyje daug skirtingų kraujų primaišyta ir armėniško, ir lietuviško, ir net ukrainietiško nepagailėjo. Bet tai nesvarbu. Džiaugiuosi, kad ateina laikai, kai mažai kam rūpės kokios odos spalvos buvo tavo senelis, o vertins tai, kas esi TU. Nukrypau… Tėvukai mokėsi Ukrainoje, Charkove, ten ir „užbrido“.

Valentino dieną, kaip ir tavo tėvai, švęsi ne vienas. Kaip planuoji šią dieną nustebinti savo žmoną?

Įprastai mes nesveikiname vienas kito. Neperkam dovanų gimtadienių ar kitų švenčių progomis. Kiekvieną dieną mes turime vertinti vienas kitą bei suteikti tai, ko kitam labiausiai reikia. Kartais tai nepavyksta, bet mes stengiamės ir tai yra didžiausia dovana.

Alytuje esančiame bare „Fenix“, kurio savininkas ir esi, renkasi meniškos sielos žmonės. Kaip manai, ar neformalams užtenka vietų, kuriuose jie bus suprasti ir palaikomi, nepaisant to, kuo tiki, kokią muziką klauso, kokį maistą valgo?

Kai augau aš, Alytuje vietos neformalams išvis nebuvo, arba aš apie tokią nežinojau. Mes glausdavomės parke tarp Dailės, Muzikos ir Amatų mokyklų. Dauguma ir mokėsi kažkurioje iš jų, tik aš buvau kažkoks nevykęs, nei vienoje a nei nosies įkišęs nebuvau – gal per vėlai iš esmės apie jas sužinojau.

Vilniuje ant Šiuolaikinio Meno Centro sienos parašyta „Kiekvienas yra menininkas, bet tik tikri menininkai tai žino“. Tai tikriausiai dažniausiai mano skaitytas užrašas. Pažinti, analizuoti, kurti mus verčia ne kažkokia konkreti vieta, o visuma. Aš nesimokiau dailės mokykloje, bet peckulyti bandžiau, nemažai geros poezijos prirašyta karo metu bunkeriuose ir pan. Nuo tokių vietų kiekio kuriančių žmonių skaičius nepriklauso. Tokios vietos kaip Fenė padeda tik burtis, komunikuoti, dalintis. Jei bus tokių vietų daugiau tik džiaugsiuosi.

Tavo facebook draugai ir sekėjai negali atsižavėti rašomomis mintimis, o po miesto metų apdovanojimų ceremonijos tavo kūryba buvo paviešinta portale „Alytusplius“. Niekada nesusimąstei apie rašytojo kelią? O galbūt turi prirašytų knygų, tačiau dar nepaviešinai jų?

Aha, pastebėjote?! Ir net Alytaus naujienose rašė!

Neapsigaukite, nemaža dalis snukiasienės draugų, sekėjų, liaupsintojų „laikinasi“ tik dėl nuolaidos alui bare J. Čia ale barteriniai mainai, jie man „patyyynka“ – aš jiems alaus.

Yra prirašyta tiek gerų knygų, kad per visą gyvenimą jų neperskaitysi, tai kam reikalinga dar viena, kuri greičiausiai, net nepretenduotų į „gerų“ sąrašą. O dar jei išleisim ant popieriaus?! Bent įsivaizduokime kiek medžių nukirsti reikės vienam tiražui. Nenoriu, kad dėl mano sapaliojimų būtų subjaurotas bent vienas Gamtos kūrinys.

Kaip atrodo įprasta tavo diena?

Aš naktimis aktyvesnis 😉

Antradienis. Pabundu apie 12:00, tuomet valandėlę, kitą naršau telefone, atrašinėju į laiškus, užklausas. Leidžiuosi į barą, tvarkausi, remontuojuosi, griaunu, statau, priiminėju prekes, važiuoju prekių (kartais kokį spektaklį teatre sugaudom), vakare atidarau barą, uždarau barą, žiūriu kiną, dar panaršau ir apie 5:00 užmiegu.

Šeštadienį pabundu apie 14:00, iki vakaro vartausi lovoje, leidžiuosi į barą ir po visos nakties atgal į lovą. Po minimum dešimties valandų komunikavimo dažnai net su Rūta (žmona) nelabai kalbamės. Jei jau anksčiau pavyko užsidaryti (3:00-4:00) žiūrime kiną, karts nuo karto numesdami vienas kitam kokį prisiminimą iš praėjusio vakaro.

Kokią muziką, tavo nuomone, galima vadinti gera?

Gera muzika sklinda iš širdies į širdį bei pavergia mintis ir užvaldo kūną. Geros muzikos dažniausiai klausausi užsimerkęs, tai man padeda įsijausti.

Esi rašęs „Mane supantis pasaulis keičiasi ir tik dabar tai supratau. “. Ir kas gi keičiasi?

Aš tiek daug priblevyzgoju, kad nepamenu iš kurios operos čia paimta, bet… Iš esmės viskas juda, sukasi. Augau robotukų mieste, vėliau keitėsi santvarka, viskas griuvo, žlugo, keitėsi, statėsi. Tuomet virto į perdėtų poreikių ir etikečių miestą, kuris man buvo per sunkus ir aš išvažiavau mokintis į Vilnių. Tačiau ir ten be žmonos meilės bei nuostabios dukrytės daugiau nieko tikro neradau – nuopoliai, pakilimai, amžinas skubėjimas, kaukės. Po dešimties metų kažkas patraukė atgal į gimtąjį miestą ir tik čia pradėjau matyti visumą, iš naujo atrasti, suprasti. Pasaulis sušvito kitomis spalvomis, mano aplinkoje daugėja žmonių atsiribojančių nuo taip skatinamo vartotojiškumo, jungiantys lauk masinio bukinimo priemones su per prievartą brukamomis reklamomis bei primetinėjama nuomone. Vien tai, kad nominavo „nestandartą“ tokiame konservatyviame mieste kaip Alytus jau yra didelis pokytis.

Kokia yra tavo svajonė?

Pasakysiu kaip Mis pasaulis „Kad Pasaulyje būtų taika!“

Domiesi kultūrine veikla, dažnai lankaisi spektakliuose. Kuo tave žavi ši sritis?

Teatras – tai mano aistra ir net didesnė už aistrą moterims. Turėčiau galimybes, važinėčiau iš miesto į miestą ir žiūrėčiau visus spektaklius. Teatras – ta vieta, kurioje aš jaučiuosi kaip gėlių pievoje drugeliais besižavintis mažas berniukas – laisvas, viskuo besistebiantis, nerūpestingas. Gero spektaklio metu tu įtiki tuo kas vyksta ant scenos – džiaugiesi, grožiesi ar net nubrauki kuklią vyrišką ašarą. Net ir po spektaklio aš dar dažnai kurį laiką gyvenu juo. Aktoriai tai žmonės, kuriems jaučiu be galo didelę pagarbą ir net bendraujant dažnai taip susijaudinu, kad praryju tą, regis, amžinai vietoj nenustygstantį liežuvį.

Įsimintiniausias gyvenimo įvykis?

Be abejonės, tai dukros gimimas. Praėjo vienuolika metų, o aš dar ir šiandien galėčiau pasinerti į kai kurias emocijas, kurios buvo užplūdusios tuo metu. Krūva stiprių jausmų, tokių kaip jaudulys, džiaugsmas ir baimė, kurie tarpusavyje lyg susinarpliojęs žvejybinio valo gniužulas, taško tavo vidinį pasaulį į šipulius. Stebėti naujos gyvybės atėjimą yra VUAU! Išgyveni ir tik po kurio laiko pradedi suvokti ką ten matei, kas įvyko.