Aurimas Ramonas: „Jei praregėčiau, norėčiau pažvelgti į artimųjų veidus“

Aurimas Ramonas – iš Šiaulių kilęs, Vilniuje gyvenantis pozityvumo užtaisas. Tai įrodymas, jog žmogus, negalintis matyti, dažnai mato ir pastebi daug daugiau nei mes.

Aurimai, esi žmogus, aplink kuriantis teigiamą energiją. Sakyk, kas gi šiandien tave nudžiugino?

Hm, sunku kalbėti apie tai, kokią energiją aplinkiniams kuriu, bet visada džiugina mane supantys pozityvūs žmonės. Tuo pozityvumu mėginu dalintis ir aš 🙂

Kaip manai, kodėl dalis žmonių nesugeba dalintis geromis emocijomis ir matyti pozityvių dalykų?

Žmonės, nesidalijantys geromis emocijomis, turbūt turi kažkokių skaudulių iš vaikystės, kurie juos slegia visą gyvenimą. Savo pažįstamų žmonių rate neturiu tokių žmonių.

Gimei nematydamas. Jei staiga praregėtum, ką pirmiausia norėtum pamatyti?

Iš tiesų, gimiau matydamas, bet, kadangi tai truko tik pusantrų metų, nepamenu, ką mačiau. Jei dabar man grąžintų regėjimą, pirmiausia norėčiau pamatyti savo artimųjų veido bruožus, gimtąjį miestą, dangaus vaizdą. Jei matyčiau, labai norėčiau žaisti krepšinį.

Be kokių dalykų negalėtum gyventi?

Negalėčiau gyventi nei dienos be muzikos ir be virtualaus draugo – radijo. Būtų labai tylu ir tuščia gyvenime.

Dainuoji valstybiniame chore „Vilnius“, mokeisi LMTA šoki, groji klarnetu. Ką tau pačiam reiškia muzika?

Sunku apibūdinti, kokius pojūčius suteikia muzika. Muzika padeda atsipalaiduoti, pasidžiaugti, išlieti liūdnas emocijas, pasikrauti energijos. Anksčiau teko šokti, groti klarnetu, fleita ir, nors daug metų sakiau, jog gyvenime tikrai nedainuosiu, dabar dainavimas man patinka labiausiai.

Tau tenka koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuri publika tau artimesnė?

Publika visur yra gera, svarbu, kad ji nebūtų abejinga. Kadangi pats dažnai lankausi koncertuose, tai tenka visokių nuomonių išgirsti. Būna žmonių sakančių: „Kas čia per muzika?“ Tada man kyla klausimas, ar tie žmonės, prieš eidami į koncertą, nesiklausė vieno ar kito atlikėjo kūrybos.

O kas tau yra Lietuva?

Man Lietuva – brangiausias kraštas. Negalėčiau jos palikti ir išvykti gyventi svetur. Kai išvykstame koncertuoti, tarkime, savaitei, labai greitai pasigendu Lietuvos, draugų, gimtosios kalbos, lietuviškų papročių. Tik savo krašte mes galime jaustis savos šalies šeimininkai.

„Jei liūdna, tegu būna liūdna. Juk niekada nesijausi komfortabiliai, kai išorėje šypsosies, o viduje verksi arba atvirkščiai.“ Dažnai žmonės apsimeta, kad jaučiasi gerai, nes saugosi bijodami parodyti savo silpnumą. Koks žmogus, tavo nuomone, yra stiprus?

Kam vaidinti tai, kaip tuo metu nesijauti? Tie apsimetinėjimai kenkia jiems patiems. Stipriu žmogumi aš vadinčiau tą, kuris nebijo pasakyti, kas jį slegia. Visi mes turime bent po vieną gerą draugą, tad jam, manau, galima pasipasakoti, nebijant, jog liksime nesuprasti.

Turi 3 metų dukrytę. Kokių iššūkių sulaukia tėtis, augindamas vaikus?

Kadangi pats nematau, o dukrytė mato, čia, ko gero, kol kas yra didžiausias iššūkis man, kaip tėčiui. Norisi viską, kas geriausia, suteikti jai.

Neretai vaikai idealais ir autoritetais vadina savo tėvus. Kas yra tavasis autoritetas?

Mano autoritetas yra mama. Taip pat veiklūs ir pozityvūs žmonės, kurie daro gyvenimą šviesesnį.

Pabaik mintį: „Jei pagaučiau auksinę žuvelę, aš…“

… sau asmeniškai paprašyčiau regėjimo, o pasauliui – kuo daugiau taikos.