Tautvydas Tamulevičius: „Man patinka mano šalis. Jokia kita šalis nėra mano”

Tautvydas Tamulevičius – Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas. Tą žino bene kiekvienas alytiškis. Tie, kurie domisi miesto ritmu, mažiau ar daugiau pažįsta jį ne tik kaip vicemerą, besirūpinantį kaip į miestą pritraukti daugiau investicijų ar skatinti jaunimo politikos įgyvendinimą, bet ir kaip įdomią, įkvepiančią asmenybę.

Kokios muzikos klausosi Tautvydas? Koks mėgstamiausias jo filmas? Kaip jis švenčia Valentino dieną? Mokykla jam buvo džiaugsmas ar kančia? Kodėl po studijų Anglijoje jis grįžo į Lietuvą? Koks yra įsimintiniausias jo gyvenimo įvykis? Tikiu, jog atsakymų į šiuos klausimus nežinai. Perskaitęs interviu – sužinosi. Ir ne tik tai 🙂

2015 metais tapote Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoju. Kaip ir įprasta, alytiškiai jus vadina mero pavaduotoju arba vicemeru. O kaip pats galėtumėte save apibūdinti vienu sakiniu?

Tas vienas sakinys bus pretenzingas 🙂 Pasaulio matęs alytiškis, grįžęs suteikti impulsą pokyčiams – mieste ir miesto politikoje.

Po svarbaus ir garbingo posto užėmimo Alytaus gyventojai
teigė, jog esate jaunas, o jau tiek daug pasiekėte. Bendraujant su jaunais žmonėmis neretai išreiškiamas nepasitenkinimas, jog per jaunas jų amžius varžo karjeros galimybes. Kaip manote, Tautvydai, jaunas amžius – privalumas ar trūkumas?

Tai nėra trūkumas. Anksčiau gal buvo, bet dabar gali pasiekti tiek, kiek esi vertas – nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus esi. Pats iš savęs amžius nėra kažkas tokio. Tai privalumas tik tuo, kad jaunas žmogus turi daugiau laiko mokytis. Bet nebūtinai jaunas žmogus jau žino, kaip savo laiką geriausiai investuoti.

Galima teigti, jog karjerą pradėjote radijo stotyje „FM99“ ir krepšinio klube „Alytus“, kuriame buvote atstovas spaudai. Kaip atsiradote šiose veiklose?

Tai nebuvo pirmieji mano darbai, bet darbas radijuje buvo tas, kuris mane labiausiai formavo kaip žmogų, kuris nori klausti, nori išsiaiškinti, nori galvoti, kaip galima geriau. Na, ir muzika prie to pačio – be jos būtų labai liūdna gyventi. Kažkas stebuklingo. Tikriausiai visą paauglystę svajojau dirbti radijuje, bet tik baigęs mokyklą išdrįsau ten nueiti. Ir iškart buvau priimtas! Labai greitai pradėjau dirbti tiesioginiame eteryje, viskas vyko labai natūraliai. Atsirado ir pažinčių, dėl kurių vėliau buvau pakviestas dirbti atstovu spaudai.

Sakykite, su kokiu įdomiausiu žmogumi jums teko bendrauti?

Oi, yra daug žmonių, kurių draugystę branginu, kurie man yra įdomūs. Gal juos vienija tai, kad jie visi, mano požiūriu, yra tiksliai ten, kur turėtų būti. Nesiblaško ir nesimėto. Jei daro, tai iki galo. O jei nedaro, tai jiems net nekyla minčių abejoti savimi. Žinoma, į sielą neįlįsi – visi abejoja. Tik vieni yra labiau uola, ant kurios galima statyti, nei kiti.

Minėjote, jog be muzikos būtų liūdna gyventi. Kokios muzikos klausotės? Kokia nepatinka?

Patinka elektronika, rokas, moderni klasika („Philip Glass” ir panašūs). Neklausau gal tik kokio RnB.

Esate su pagyrimu baigęs Alytaus kolegiją. Po mokymosi joje išvykote studijuoti į D. Britaniją. Kodėl iškart po mokyklos baigimo nesirinkote studijų užsienyje?

Tuo metu norėjau mokytis žurnalistikos, o jos mokytis užsienyje nėra labai paprasta – kitą kalbą įvaldyti su visais niuansais trunka daug metų. Per daug metų. Todėl tik įstojęs į žurnalistiką Lietuvoje, ir gavęs patirties radijuje, nusprendžiau pagilinti žinias bendrai komunikacijos srityje. Nes šiaip viskas joje yra labai persipynę.

Ką studijavote D. Britanijoje? Ar nekilo noras likti toje šalyje?

Mokiausi rinkodarą ir reklamą, man ten labai patiko. Daug pažinčių, kita šalis, daugybė kultūrų, visai kitoks gyvenimas. Paprastesnis, lengvesnis, bent materialiai. Keliskart buvau susimąstęs „o jeigu?”. Tačiau susimąstymas nebuvo labai rimtas. Turiu stiprų kompasą, orientuotą į namus. Gali būti, kad dar kažkada išvyksiu, bet niekada visam. Man patinka mano šalis. Jokia kita šalis nėra mano.

Galų gale, grįžote į Lietuvą ir Vilniuje studijavote žurnalistiką. Kaip manote, kas žurnalisto darbe yra sunkiausia?

Žurnalistiką aš mokiausi prieš išvažiuojant ir jau būnant D. Britanijoje – neakivaizdžiai. Skraidydavau į sesijas. Žurnalisto darbe sunkiausia rasti laiko kokybei. Geresnės istorijos užtrunka ilgai, o rutinoje tau nuolat reikia kepti „greitas žinias”. Jei tik tai darysi – arba depresija, arba tiesiog užstrigsi kalbėti apie menkniekius. Bet jei to nedarysi – neturėsi pinigų. Tai nėra lengvas darbas, bet natūraliai smalsiems žmonėms, kurie nuolat nori galvoti, kaip kažką geriau padaryti, uždavinėti klausimus „o kodėl taip? kodėl ne kitaip?” – tai vienintelis darbas, kuriame gali save realizuoti.

Žurnalistas Andrius Tapinas intelektualios satyros internetine laida „Laikykitės ten“ sėkmingai įtraukia jaunimą į domėjimąsi politika. Kaip manote jūs, ar Lietuvoje gyvenantys jauni žmonės pakankamai domisi šalyje vykstančia politika, aktualijomis?

Kiek man tenka bendrauti su jaunimu, tai tikrai domisi daugiau, nei domėjomės mes būdami mokyklinio amžiaus. Ir dėl to pilietiškumo supratimas yra žymiai gilesnis. Būtent dėl tokių laidų, kurios aktualijas sugeba įdomiai papasakoti ir lavina kritinį mąstymą, – nėra nei vienos tiesos, nei vieno teisingo būdo kažką daryti. Viską galima ir viską reikia kvestionuoti, kiekvienas turime atrasti savo supratimą apie aplinką. Politikoje yra daug žmonių, kurie nesupranta, ką daro – jie anokie, šventos karvės. Po truputį tai pasikeis.

Kaip vertinate Alytaus jaunimą? Ar jis aktyviai įsitraukia į mieste vykstančius procesus?

Tas, kuris įsitraukia, mane nuteikia labai gerai, apie mūsų miestą ir mūsų šalį. Tai labai šviesus, energingas ir pilietiškas jaunimas.

Mano akimis, Alytus auga ir tampa šiuolaikišku, patraukliu ir moderniu miestu, atskleidžia savo ypatumus ir privalumus. Kokį Alytų įsivaizduojate po 6 metų?

Po šešių metų – daugiau darbo vietų. Čia yra pagrindinė problema, nes dabar visiems išvažiavusiems yra mažai priežasčių grįžti. O žiūrint tikrai toli, po dvidešimt metų – Alytų matau kaip Kauno/Vilniaus megapolio satelitinį miestą. Jame trečdalis žmonių kasdien važinės traukiniu į Vilnių ar Kauną, per pusvalandį bus darbo vietoje, tad Alytų gyvenimui pasirinks tie, kurie norės gamtos, dviračių takų, baseino, būrelių vaikams ir panašiai. Žinoma, turėsime savo pramonę, bet čia su Vilniumi/Kaunu nepakonkuruosim, o ir nėra ko. Anglijoje pilna satelitinių miestų, pats tokiame gyvenau, ir niekada nenorėčiau gyventi megapolyje. Ten viskas per greitai. Laimė yra lėta 🙂

Jums teko dalyvauti ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ sukurtoje programoje „Kurk Lietuvai“, siekiančioje pritraukti užsienyje studijas baigusius lietuvius dirbti gimtosios šalies viešajame sektoriuje. Ši programa sukūrė ir gražią jūsų ir Gabijos šeimą. Kaip planuojate švęsti Valentino dieną?

Nesam labai valentiniški, tokias progas gal kiek sarkastiškai vertinam.

Meilės niekada netrūkdavo mokykloje. Koks buvote mokinys? Stropiai mokėtės ar aktyviai veikėte visuomeninėje veikloje? O galbūt derinote abu dalykus?

Mokykloje nuolat buvau įsimylėjęs 🙂 O šiaip mokiausi vidutiniškai – niekada nebuvau pirmūnu, mano rezultatai geresniais tapo tik universitetuose ir kolegijoje, kai prasidėjo tokie dalykai, kurie mane tikrai labai kabino. Taip pat buvau per daug užsispyręs ir linkęs maištauti, tad vien dėl paaugliškų principų kartais neleisdavau sau geriau atlikti namų darbų.

Kaip dabar atrodo įprasta jūsų diena?

Įprastų dienų nebūna. Kiekviena visiškai kitokia. Vienas stabilus dalykas – rytiniai vadovų pasitarimai, o toliau jau diena arba pilna susitikimų su administracijos darbuotojais, sprendžiant įvairius klausimus, arba su tarybos nariais, arba skaitant/ruošiantis posėdžiams, arba planuojant susitikimus, koordinuojant kaip vykdomi ankstesni nurodymai, atrašinėjant elektroninius laiškus ir panašiai. Kadangi visada galima kažką daryti geriau, niekada netrūksta veiklos. Didžiausias iššūkis vienu metu neapžioti per daug, nes tuomet negali padaryti gerai iki pabaigos.

Kas padeda atsikvėpti nuo darbų rutinos?

Mano darbe rutinos labai nedaug. Bet labai daug darbų ir minčių apie juos, nes niekada niekas nėra tobula, visada yra kas gali būti geriau, tad visada apie tai ir galvoju. O kad negalvočiau ir pailsėčiau nuo to – sportas. Niekada tiek nesportavau, kiek dabar – išvykęs iš Alytaus niekada niekur neturėjau tokios geros infrastruktūros – tiek takų, tokio baseino. Fantastiškas miestas aktyviam judesiui, stengiuosi tai išnaudoti.

Kai kuriems žmonėms padeda knygos arba filmai. Labiau mėgstate skaityti knygas ar žiūrėti filmus? Išskirkite knygą ir filmą, pakeitusius jūsų požiūrį.

Vieną sunku. Ayn Rand – „Atlas Shrugged” arba „Fountainhead”, Ž. P. Sartro „Herostratas”, F. Kafkos – „Pilis”. Filmai patinka, bet jie man mažiau paveikūs. Dažniausiai žiūriu dėl pramogos – tokius keistus kaip „Grand Budapest Hotel” ar mokslinę fantastiką su dieviškais garso takeliais – „Interstellar”.

Kalbama, jog žmogus po savęs žemėje turi palikti pėdsaką. Koks būtų jūsiškis?

Negalvoju apie tai. Tikiuosi visada daryti tai, ką noriu, kas man patinka ir sekasi. Tikiuosi, kad mano šeima irgi galės sau tai leisti, kad turėsiu vaikų ir išmokysiu juos būti laimingais, kurtis savo gyvenimą taip, kaip jie jį supranta.

Koks yra įsimintiniausias jūsų gyvenimo įvykis?

Kai ji pasakė „taip”.