1904 metais jauna mergina iš bajoriškos šeimos ištekėjo už rusų armijos karininko, pavarde Nečiporenko. Tai atsitiko prieš kelias dienas iki netikėtai prasidėjusio rusų-japonų karo. Vyras buvo priverstas išsiųsti savo žmoną pas savo tėvus į šeimos dvarą, o pats išvyko į tolimają Mandžiūriją.
Kartą jauna žmona gulėjo salėje ant sofos pusiau užsimiršusi, mašinaliai žvelgdama į veidrodį, kabantį ant sienos tarp langų. Netikėtai moters dėmesį patraukė keisti paveikslai, „išplaukiantys“ iš veidrodinės gilumos: sopkos, apaugusios medžiais ir padengtos sniegu. Paskui pastebėjo keistą judėjimą. Įdėmiau įsižiūrėjusi, atpažino savo vyrą ir jo adjutantą. Jie šliaužė, dairydamiesi aplinkui. Bet štai iš gilumos pasirodė dar dvi figūros, taip pat judančios paslapčia. Mergina suvirpėjo – tai buvo azijiečiai. Pirmasis iš jų prisėlino prie rusų, išsitraukė peilį ir užsimojo virš jos vyro. Siaubo apimta ir sunkiai susigaudydama, ką daro, mergina sugriebė nuo staliuko pirmą po ranka pasipainiojusį daiktą ir metė į priešą. Pasigirdo dūžtančio stiklo žvangesys.

Įbėgę į salę namiškiai rado ją apalpusią. Vėliau mergina papasakojo apie savo regėjimą ir jos uošvis smulkiai jį aprašė savo dienoraštyje.

O po kelių savaičių į dvarą atvažiavo pats vyras – gavęs veikiančiojoje armijoje trumpas atostogas. Ir iškart papasakojo apie išties paslaptingą ir nepaaiškinamą nutikimą, kurį jis patyrė kare.

Karininko žodžiais, kartą su adjutantu jie išėjo į žvalgybą. Paslapčia prasiskverbė per sopkas į priešo užnugarį. Staiga pasigirdo moteriškas riksmas ir pasigirdo dūžtančio stiklo žvangesys. Pašokę ant kojų, kariai pamatė už savęs du sniege gulinčius japonus su peiliais rankose. Abu buvo negyvi!

Tada tėvas atnešė savo dienoraštį su aprašymu to, ką savo regėjime matė moteris. Nuo to laiko ši istorija perduodama Nečiporenkų šeimoje iš kartos į kartą, šitaip ir pasiekė mūsų laikus.

Geeeraas :]

absurdas tai tiesiog pramanas arba sutapimas ;)

Gali būti , kad Roberto teisi