Vaiduokliai, kaip ir žmonės, būna skirtingi – yra tarp jų melancholikų, kurie neskubėdami apeina savo teritoriją, laikas nuo laiko skleisdami širdį draskančias dejones, yra ir niūrių tylenių, ir bendrauti mėgstančių ekstravertų… Tačiau nė vienas jų neatsisakys ką nors išgąsdinti, jei pasitaiko tokia galimybė. Toks jau vaiduoklio darbas – gąsdinti žmones. Štai tik kai kurie ima taip rimtai žvelgti į savo pareigas, kad priveda prie rimtos nelaimės.

Dvasių kerštas

Dažnai dvasios žmonių, kuriuos gyviems esant persekiojo nepasitenkinimo ir pavydo jausmai, išsaugo savo sunkų charakterį ir kitapus. Siekis apnuodyti gyvenimą savo likusiems žemėje artimiesiems neduoda toms sieloms ramybės, ir jos dažnai kankina savo poelgiais buvusius sutuoktinius. Ednai Džonson iš Hiustono teko tai išbandyti ant savęs. Maža to, kad vyras, būdamas gyvas, buvo niūrus ir nesukalbamas žmogus, nuodijęs jai gyvenimą beveik du dešimtmečius, tai ir po mirties neleido savo našlei gyventi pilnavertį gyvenimą. Kai 45-metė moteris mėgino susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir kvietėsi į namus kavalierius, velionis visada rasdavo būdą išvyti juos: vienam paslaptingu būdu buvo sugadintos kelnės, kitas durimis prisispaudė koją, į trečią atskrido ąsotis… Kad atsikratytų įkyraus eksvyro vaiduoklio, moteris pardavė namą ir persikėlė kitur.

Tačiau tokia gera baigtis galima ne visada. Dažnai žmonės persikelia į naujus namus ir pakliūva tiesiai į piktų vaiduoklių letenas. Vaiduokliai, kurių ramybė buvo sudrumsta, nesiaiškina, kas teisus, o kas kaltas. Jų kerštas užgriūva tuos, kuriuos jie gali pasiekti. Su tokiais įtūžusiais vaiduokliais susidūrė vieno Maskvos namo, pastatyto ant kapinių, gyventojai.

Anapusinių kaimynų buvimą jautė kiekvieno buto gyventojai – tai sienos skilinėdavo, tai savaime dužo indai, o kambariuose girdėjosi girgždesiai ir dejonės. Viena iš namo gyventojų vos neatsisveikino su gyvybe dėl išdaigų vaiduoklio, kuriam itin patiko jos butas. Iš pradžių jis paprasčiausiai pasirodydavo kaip balta ūkanota figūra, šitaip smarkiai gąsdindamas šeimininkę, o kartą naktį moteris pajuto, kad dūsta. Plaučiuose vietoj oro ji jautė kažkokias smaugiančias bjaurias dujas, o kai nelaimingoji susigaudė persižiegnoti, iš burnos pasklido kažkas panašaus į dūmus. Debesis pakibo palubėje ir ėmė įgauti jau pažįstamos grėsmingos figūros formą.

Nemalonumai tame name liovėsi po to, kai buvo pašventintas kiekvienas butas atskirai ir visas namas bendrai. Bet iki to, kol vaiduokliai liovėsi terorizuoti gyventojus, jie visgi spėjo prikrėsti bėdų: dėl jų išdaigų mirė dar tvirta 60-metė moteris, o 17 metų jaunuolis iškeliavo gydytis į beprotnamį.

Nubausti nusikaltėlio neįmanoma

Be liūdnų pastūgavimų iš už kampo, skraidymo ore ir kitų smulkių kiaulysčių, savo arsenale vaiduokliai turi ir rimtesnių priemonių. Tuos, kurie neišsigando po pirmo bandymo, galima sistemingai vesti į būseną, kai auka savarankiškai priims sprendimą palikti šį pasaulį. Ypač lengva tai padaryti ten, kur žmonių psichika ir taip yra veikiama rimtų išbandymų, pavyzdžiui, povandeniniame laive.

Pirmojo pasaulinio karo metu liūdnai pagarsėjo vokiečių povandeninis laivas UB 65. nemalonumai prasidėjo jau pirmąkart paneriant: dėl nežinomų priežasčių submarina negalėjo pakilti į paviršių 20 valandų, kas vos nepražudė ekipažo. Paskui, kraunant torpedas, viena iš kurių sprogo, žuvo keturi jūreiviai ir budintis karininkas. Nuo to laiko jų vaiduokliai nebepaliko laivo ramybėje. Jau po keturių dienų jūreiviai pamatė žuvusį karininką, kuris stovėjo submarinos pirmagalyje; vėliau jį dažnai matė ant denio. Nervai žmonėms neatlaikydavo: vienas iš karininkų išlipo ant kranto ir puolė automobiliui po ratais. Jūreivis torpedininkas, šaukiamas vaiduoklio šoko į vandenį ir paskendo, greitai jo pavyzdžiu pasekė dar vienas matrosas. Nebuvo nė vieno išplaukimo į jūrą, kad kas nors iš komandos vienokiu ar kitokiu būdu nenusižudytų. Vado pavaduotoją leitenantą Eberchardą teko užrakinti kajutėje po to, kai jis susitiko vaiduoklį. Bet tai neišgelbėjo nelaimingajam gyvybės: nuosavu durklu jis persivėrė sau širdį. Nepadėjo ir visiškas komandos pakeitimas, nei ekzorcisto atliktas ritualas, kurį atliko specialiai pakviestas pastorius. Iš eilinio žygio laivas apskritai nebegrįžo, pasilikęs gelmėse su visu ekipažu.

Tokiu būdu vienas vaiduoklis susidorojo su visu kovinės submarinos ekipažu. Žmogui iš kūno ir kraujo už veikslus, kvalifikuojamus kaip sistemingas vedimas prie savižudybės, grėstų griežta bausmė, o koviniame laive, ir dar karinių veiksmų metu, apskritai tribunolas. Tačiau teisti vaiduoklio, deja, neįmanoma.

Amžiams įkalinti

Iš kitos pusės, kai kurie vaiduokliai ir taip yra pasmerkti leisti laiką laisvės atėmimo įstaigose. Kalėjimai, ypač seni, pakankamai tankiai apgyventi banditų, prievartautojų ir žudikų vaiduokliais, kurie nemetė savo įpročių netgi netekę žemiško apvalkalo.

Senas Teksaso kalėjimas “Vols Junit”, esantis Hantsvilyje, nėra išimtis. Čia gyvena mirties bausme nubausto serijinio žudiko, pravarde Bilis Kruvinos Lūpytės vaiduoklis. Būdamas gyvas jis plėšė fermas, apdairiai rinkdamasis tas, kuriose tuo metu nebuvo vyrų.

Maniakas negailėjo net vaikų – visoms savo aukoms jis šaltakraujiškai perrėždavo gerkles. Kitas “Vols Junit” gyventojas, Džeimso satono vaiduoklis, šlaistosi po kalėjimo koridorius su “Tompsono” automatu ant peties. Tie, kurie jį matė, tvirtina, kad Satonas staigiai pasirodo ir, nukreipęs į žmogų savo automato vamzdį, su pragariška šypsena paspaudžia gaiduką.

Anksčiau vaiduokliai baugino tik prižiūrėtojus ir kalinius, tačiau valstijos valdžia nusprendė, kad demonstruojant vaiduoklius galima neblogai uždirbti, todėl dabar į kalėjimą įleidžiami turistai. Svečių sąrašai patvirtinami kažkur aukščiau, tačiau visiems be išimties turistams privalomas pilnas medicininis patikrinimas ir kiekvienas jų turi pasirašyti dokumentą, nuimantį nuo kalėjimo personalo atsakomybę netgi mirties atveju. Tai daroma dėl vietinių vaiduoklių aršaus būdo ir ši priemonė visai ne atsitiktinė – jau buvo atvejų, kai lankytojams sušlubuodavo širdis.

Kruvinas susidorojimas

Deja, vaiduoklių, panašių į Bilą Kruvinas Lūpytes, būna ne tik tolimoje Amerikoje, ir atvejis, nutikęs Leningrado srityje – geriausias to įrodymas. Du draugai, Pavelas Vološinas ir Andrejus Dorochovas grįžo naktį namo, o kelias, kaip tyčia, ėjo pro kaimo kapinaites. Draugai buvo kiek apsinešę ir nusprendė išbandyti savo drąsą – pereiti per kapines. Ties vienu kapu jie pamatė balkšvą figūrą, kuri staiga ėmė prie jų artėti. Pavelas puolė bėgti, o Andrejus prarado sąmonę.

Ryte jis atsipeikėjo griovyje už kapinių tvoros, jo rankos ir veidas buvo kruvini, o šalia gulėjo subjaurotas draugo kūnas. Įkalčių pakako su kaupu ir Andrejų areštavo už žiaurią žmogžudystę. Kaltinamasis tvirtino, kad nieko nepamena, pasakojo apie vaiduoklį, bet ekspertams tai buvo nė motais, o štai nužudymo būdas išties kėlė šiokių tokių minčių: kokiam žmogui šautų į galvą iš pradžių pergraužti savo aukai gerklę, o paskui ir išvis nurauti galvą?

Specialistai, tiriantys paranormalius reiškinius, nerado šioje istorijoje nieko keisto. Vaiduokliai išties gali “materializuotis” kito žmogaus kūne ir elgtis žvėriškai, o aukos alkoholinis apsvaigimas šį uždavinį žymiai palengvino. Taip kad nepiktnaudžiaukite: alkoholis kali būti kenksmingas ne tik sveikatai, bet ir pavojingas aplinkinių gyvybėms.

Ašiū , kad parašei informacijos tikrai įdomu sužinoti tiek naujų dalyku . Iškur tiek daug sužinojai