keli seni eilerasciai :)

Per visa savo gyvenimą pasakiau daugybe žodžių...
Iš savęs išleidau daug sakiniu....
Išliejau daug ašarų...
Jutau skausmą, pykti ir meile
Bet dabar viskas atrodo nebesvarbu,,,
Nebegaliu ištarti nei vieno žodžio, nebegaliu išlieti nei vienos ašaros...
Nebejaučiu nieko...
Nebeįstengiu galvoti, miegoti, valgyti netgi nebegaliu žengti žingsnio
Ir tai tik dėl to kad patyriau tai ką reiškia mirti...
Aš numiriau kartu su tavimi.



Šiąnakt sapnavau tave
Sakiau kad nebekentėčiau
Sakiau kad nebeišliečiau ne vienos ašaros
Aš atsakiau kad negaliu
Pasakiau kad aš vergsiu iki kol tu grisi
Tada tu pradėjai raudoti
Ir aš supratau kad u visada vergsi kartu su manimi
Dėl to aš sapnuosiu tave kasnakt



Kaip norėčiau tave suspausti savo glėbyje
Norėčiau visa išbučiuoti
Kad mano lupos išsispaustų tavo kūne
Bet tai neįmanoma
Nes tu neegzistuoji.



Visada kartojai man
Kad numirtum jai aš tave palikčiau
Tu net nesapnavai
Kad palikti mane gali tu



Tyliai saukiu mintyse
Nepalik manęs prašau neišeik
Aš noriu likt su tavimi
Noriu tave liesti, bučiuoti
Aš noriu jausti kad tu salia
Aš noriu kad ir vėl mane mylėtum.



Prašau padek man gyventi bet nenumirti
Padek man eiti bet nenukristi
Aš nekenčiu tavęs nes myliu per smarkiai
O tu mane myli nes per daug nekenti
Noriu kad išeitum bet nepaliktum
Noriu pakilti bet neskraidyti.


Danguje aukštai aukštai
Šaltame debesėlyje gyveno snaige
Viena viena
Kai jau atėjo laikas leisti i žemę
Snaige pagalvojo
„pagaliau nebebusiu viena
Pagaliau bent kas nors bus salia“
Snaige iššoko is debesėlio
Ji iššoko laiminga
Laiminga ji krito žemyn
Bet vos pasiekusi tai ko troško labiausiai
Snaige ištirpo.




Mergaite sėdėjo tuščiame kambaryje ir verkė
Ji verkė nes negalėjo išeiti is to kambario
Kambarys neturėjo sienų
Jis buvo beribis
Ir neturėjo galo
Mergaite nedrįso eiti i ta beribe tamsa
Todėl sėdėjo kambaryje ir verkė.



Jai kiekvienas paukštelis
Danguje paliktu po
Blizganti ruoželį
Danguje siu ruoželių butu labai daug
ir kiekvienas is jų reikštų po viena
trapia, mažą gyvybe



Draugai tarsi sapnai
Kai jie salia juos myli ir tausoji
Kai nutinka kas nors blogo
Norisi greičiau pabusti
Kai pabundi sunkiai prisimeni
Tuos kurios mylėjai
O vėl užmigti neįstengi niekaip
Draugai tarsi aitvarai
Laikydama delne džiaugiesi
O paleidusi liūdi
Kodėl neišskrido kartu su tavimi
Draugai tarsi žvakės
Degdamos skleidžia šviesą
O sudegusios užgęsta
Ir tampa aplink labai tamsu
Draugai tai tie žmonės
Be kuriu, ir su jais negali
Nori juos paleisti
O paleidus bėgi paskui.

čia viskas kurta tavo ?

aga

Tingiu skaityt,bet porą eilėraštukų paskaičius - matos,kad kūrybiška esi...Man nesikuria nieks...

Esu aktyvi,nevisada turiu kantrybės,tai nesirašo man :]

labai aciu :)

Labai prašom

Na, iš tiesų beveik visus perskaičiau ir sorry, išvada tokia-kas surašyta posmais, eilutė po eilutės, ne visada yra eilėraštis :] Rimas turi būti ;> Jį čia sunkiai atrasi...Tik vienam berods kažkas rimuojas ;> Bet žodžiai kai kurių gražūs ;]

ne eilerastis ne butinai turi buti rimuotas. bet dekui :)

Bent kiek skaičius, girdėjus tai dauguma vistiek turi bent kažkokį susiskambėjimą :] tik I.Ivanauskaitės eilėraščiai tokie...Truputį savotiški... :]