Meilė - tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi su meilės objektu. Jei žmogus myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egojizmas.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

“ Broliška meilė ”

Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime.
Broliškoji meilė - meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliškoji meilė - tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliškoji meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs” ; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eit savomis kojomis yra pastovus ir visiems bendras.Tai yra beveik tik valios klausimas.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam - broliškos meilės pradžia.

“ Motiniška meilė “

Pripažindami pakankamai didelę svarbą ir vertę kitų meilės tipų, kuriais klaidingas spiritualizmas ir moralizmas norėtų pakeisti skirtingų lyčių tarpusavio meilę,mes vis dėlto matome, kad ši pastaroji atitinka du pagrindinius reikalavimus, be kurių neįmanoma ryžtingai išsivaduoti iš egocentriškumo, visapusiškai bendraujant su kitais. Visi kiti meilės tipai stokoja arba mylinčiojo ir mylimojo asmenų giminingumo, lygybės ir tarpusavio poveikio, arba visapusiško, viena kitą papildančių savybių skirtingumo.
Tėvų meilė - ypač motiniška - ir dėl savo jausmo stiprumo, ir dėl objekto konkretumo labiausiai priartėja prie skirtingų lyčių tarpusavio meilės, bet negali turėti tokios pat reikšmės žmogaus individualybei dėl kitų priežaščių. Ji sąlygojama dauginimos, kartų kaitos dėsnio pasaulyje. Motiniška meilė žmonių gyvenime, pasiekiant kartais nepaprastą pasiaukojimo lygį, yra be abejonės būtinas gamtos dėsnių paveldas. Vis dėlto motiniškoje meilėje nerasime tokio pat abipusiškumo (atsakomojo jausmo) ir gyvenimiško bendrumo jau vien todėl, kad mylinčioji ir mylimieji priklauso skirtingoms kartoms, kad pastarųjų gyvenimas - ateityje, su naujomis savarankiškomis užduotimis ir interesais. Pakanka vien to, kad tėvai negali būti vaikų gyvenimo tikslas, kaip vaikai tėvų.
Motina visą savo sielą atiduodanti vaikams, aišku, aukojasavo egojizmą, bet kartu ji praranda savo individualybę, o vaikų individualybę motiniška meilė jei ir palaiko, tai kartu išsaugo ir net sustiprina savo vaikų egojizmą. Be to čia mylimasis įgauna besąlygišką vertę ne dėl savo tikrosios individualybės; nors gerai motinai jos vaikas brangesnis už viską, bet tik todėl, kad jis yra jos vaikas, kaip ir gyvūnų pasaulyje, t.y čia tariamasis besąlygiškas kito vertės pripažinimas iš tikrųjų apspręstas biologinio ryšio.
Dar mažiau skirtingų lyčių tarpusavio meilę gali atstoti kiti simpatiją keliantys jausmai. Tos pačios lyties asmenų draugystei trūksta visapusiško viena kitą papildančių savybių skirtingumo, ir jeigu ši draugystė pasiekia ypatingą intensyvumą, tai ji virsta priešingu prigimčiai (nenatūraliu) skirtingų lyčių tarpusavio meilės surogatu.
Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Jis turi du bruožus : pirmas - rūpestis ir atsakomybė, o antrasis siekia daugiau nei globa. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Ir iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama negu imdama, kuri tvirtesnė savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina; jei ji gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažystamuosius, visus žmones.

“ Patriotizmas ir meilė žmonijai “

Kalbant apie patriotizmą ir meilę žmonijai, reikia pasakyti, kad šie jausmai, nors ir kokie svarbūs, patys savaime gyvenimiškai ir konkrečiai egoizmo pašalinti negali, kadangi mylintysis ir mylimasis nesugretinami, nesulyginami - nei žmonija, nei tauta negali pavieniam žmogui būti toks konkretus objektas kaip ir jis pats. Paaukoti savo gyvenimą tautai ar žmonijai, aišku, galima, bet sukurti iš savęs naują žmogų,išskleisti ir realizuoti tikrąją žmogišką individualybę šios ekstensyvios meilės pagrindu neįmanoma. Čia realus centras vis dėlto yra senasis egoistinis “aš”, o tauta ir žmonija lieka sąmonės periferijoje kaip idealūs dalykai. Tą patį galime pasakyti apie meilę menui, mokslui ir t.t..

“ Erotinė meilė “

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; Motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Tai nėra staigus “įsimylėjimas“, staigus visų barjerų, egzistavusių iki tol egzistavusių tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimas. Šis intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis.
Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “ vienybė “ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Erotinė meilė kyla iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo būties esmėje. O savo esme žmonės yra vienodi.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas visą savo gyvenimą skirti vienam žmogui.

“ Meilė sau “

Manoma, jei aš myliu save, vadinasi, nemyliu kitų , taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau - aš taip pat esu žmogus. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau yra būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save, jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Tokie žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nėra pajėgūs mylėti ir savęs paties.

;o idomej

verta pamastyt ;)

labai idomu :)

aga, įdomu :D

Išmok rašyt . Rašo mielės , o tema apie meile