Raflezija arnoldi – Rafflesia arnoldi – buvo atrasta Žozefo Arnoldi (Joseph Arnoldi), o 1818 m. ją pirmasis Vakarų mokslui tyrė seras Standfordas Raflesis (Standford Raffles). Pagal mokslininkų pavardes ir buvo augalas „pakrikštytas“ Raflesia arnoldi.
Raflezija - viena iš didžiausių gėlių pasaulyje, bet ne pati didžiausia kaip kad minima daugumoje šaltinių. Botanikai ieško raflezijos Pietų Azijos tropiniuose miškuose. Raflezija yra unikalus augalas dar ir dėl to, kad žydi tik kas 3-4 metai, o žydėjimas trunka labai trumpai, apie 5-7 dienas. Pats žiedas labai jautrus. Jį palietus, neužilgo nuvysta. Nors tiek gerai, kad raflezijos sėklas išplatina gyvūnai. Subrandinusi sėklas gėlė sutęžta, o gyvūnai išnešioja jos sėklas, kurios kartu su klampia buvusio žiedo mase prilimpa prie gyvūnų kojų. Todėl, nepaisant visų sunkumų, Borneo ir Sumatros tropikų miškuose vis dar galima surasti raflezijos žiedų. Raflezijos žiedas iš 5 purpurinių žiedlapių gali pasiekti 1 metro skersmenį, o sveria žiedas apie 7 kg. Nors žiedas ir labai patrauklus, bet jis skleidžia nemalonų pūvančios mėsos kvapą. Ta maitos smarvė labai plačiai nesklinda, galima užuosti tik esant netoliese augalo. Tokiu stipriu „aromatu“ raflezija vilioja vabzdžius, kad šie ją apdulkintų. Tai augalas, kurio lapuose nėra chlorofilo, dažniausiai augalas lapų iš vis neturi. Be to, ši gėlė neturi šaknų. Reiškia, raflezijose neįmanoma fotosintezė ir jos parazituoja. Raflezija įsitaiso ant augalo šaknų, lijanų (dažniausiai ant medžio šaknų) ir pradeda pinti ilgų plonų siūlelių tinklą. Tik po to, kai įsiskverbia į augalą maitintoją, pradeda leisti pumpurą, kuris auga labai sparčiai.
Yra apie 50 giminaičių, kurie auga ir netropinėje juostoje ir tenkinasi kuklesniais matmenimis.
Tarptautinė tyrimų grupė genetinių tyrimų metu nustatė, jog artimiausia raflezijai yra Kalėdų žvaigždė. Bet ji apsirūpina fotosintezės keliu. Kodėl tokių genetiškai artimų augalų evoliucija buvo skirtinga, lieka ir toliau raflezijos paslaptimi.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
